Kaip „treniruoti“ savo emocijas?

Pirmadienio rytas, pašokate iš miego, prižadinti garsiai klykiančio žadintuvo telefone. Pirma emocija, kurią pajuntate – susierzinimas, o galvoje tvinkčioja mintis, kad ir vėl prasideda darbo savaitė, ir vėl teks kulniuoti į darbą. Bet ar uždavėte sau kada klausimą, kas Jus iš tikrųjų erzina pirmadienio rytais, kas slepiasi už šios emocijos ir kaip ją suvaldyti? Nuotolinės interaktyvios asmeninių treniruočių programos EMOTIKA autorius Darius Pietaris ragina neieškoti priežasčių išorinėse aplinkybėse, bet kviečia iš arčiau pasižiūrėti į save.

Pasak Dariaus Pietario, yra keturios pagrindinės sritys: savęs suvokimas, savęs valdymas, kitų žmonių supratimas ir santykių valdymas. Siekiant auginti emocinę kompetenciją, svarbu treniruotis visose minėtose srityse. Kaip tai daryti? „Keletą kartų per dieną Jums reikėtų sau užduoti klausimą: „kokią emociją šiuo metu jaučiu?“. Savaitę laiko pabandykite nuolatos savęs to paklausti ir identifikuoti savo emocijas tuo metu. Patartina jas užsirašyti. Jei pristigsite žodžių kuriai nors emocijai įvardyti, pasiimkite žodyną ir pasižiūrėkite, kokios jos iš viso būna“, – sakė Darius Pietaris.

Visos mūsų emocijų priežastys yra ne išorinės, o vidinės

Anot emocinės kompetencijos specialisto, jei pakankamai ilgai praktikuositės, ilgainiui pastebėsite, kad vis geriau gebate identifikuoti, tai ką jaučiate realiu laiku. Pavyzdžiui, kalbatės su žmogumi ir pastebite, kad jums kilo nerimas arba baimė, arba susierzinimas ir pan. Emociją pastebėsite ne pasibaigus pokalbiui, bet jam tebevykstant. Kai pradėsite suprasti, kas su Jumis darosi, tada įgysite galimybę valdyti emociją. „Tarkime, dienos eigoje Jūs jaučiate susierzinimą. Susierzinimas iš principo yra pyktis, tik silpnesne forma. Tada reikėtų savęs paklausti, o kas konkrečiai mane erzina? Dažnai susierzinimo priežastį norisi perkelti į išorę: esame linkę galvoti, kad mus erzina tai, kaip žmogus, su kuriuo tenka bendrauti, atrodo arba jo elgesys su mumis. Kaip savo susierzinimo priežastį neretai įvardijame blogą orą, kokias nors mažareikšmes išorines aplinkybes, nuo mūsų visai nepriklausančias. Tiesa ta, kad visos mūsų emocijų priežastys yra ne išorinės, bet vidinės, nes vienus žmones tie patys išoriniai dalykai erzina, o kitų – visai ne“, – teigė nuotolinės interaktyvios asmeninių treniruočių programos EMOTIKA autorius.

Tavo susierzinimas yra tavo sprendimas

Darius Pietaris pateikė pavyzdį: kartą auditorijoje susirinkusių žmonių jis paklausė, kas juos labiausiai erzina jų kasdienybėje. Dalyviai įvardijo, kad tokią emociją jiems sukelia ryte skambantis žadintuvas, kitų žmonių vairavimo maniera ir kolegos darbe, kurie nuolatos garsiai kalba. Darius pakvietė auditorijoje sėdinčius žmones įvardyti vidines tokio jų susierzinimo priežastis. „Kodėl žmogus negali vairuoti taip, kaip jis nori? Kodėl kažkas turi elgtis taip, kaip mums atrodo, kad jis turėtų? Kas atsitiks su jumis, jei šalia važiuojantis vairuotojas vis dar stovės prie šviesoforo, nors jau seniausiai bus užsidegęs žalias signalas? Nervinimasis arba susierzinimas dėl to, ko negali pakeisti yra tiesiausias kelias į kapines. Jei patiri stresą, organizmas mobilizuojasi veiksmui. Ar gali dabar ką nors padaryti stovėdamas kamštyje už to automobilio, kurio vairuotojas ką tik „pramiegojo“ žalią signalą? Gali nebent rėkti, mojuoti rankomis, tačiau tai visiškai nieko nepakeis. Tavo susierzinimas yra tavo bėdos ir tavo sprendimas. Ar tau nuo to geriau, jei dėl tokios situacijos susierzinęs, piktas atvažiuoji į darbą?“, – retoriškai klausė Darius Pietaris. Jis dar kartą pabrėžė, kad kylančios emocijos priežastys yra vidinės, jos yra nusistatymas, mūsų požiūris į tą situaciją. 

Fizinė veikla padeda išreikšti emocijas

Programos autoriaus teigimu, emocijas reikia išreikšti, nes viena jų paskirčių – paskatinti vieną ar kitą mūsų elgesį, veiksmą. Jei dienos eigoje susikaupė kokios nors emocijos, tai reiškia, kad jas daug kartų patyrėme. Įprastai, grįžę namo, jas išliejame ir dažnai kenčia mūsų artimieji, vaikai, augintiniai ir pan. Pasak emocinės kompetencijos specialisto, tai nėra konstruktyvus būdas išreikšti emociją. Darius Pietaris pataria geriau susirasti kokią nors fizinę veiklą, kuri padėtų išreikšti tą emociją, tada ateis daugiau vidinės ramybės. 

Kaip aš atsidūriau ten, kur blogai jaučiuosi?

Jeigu jus kas rytą erzina žadintuvas, kviečiantis keltis ir eiti į darbą, turėtumėte susimąstyti, ar mėgstate tai, ką darote. Jei ne, tai kodėl tai darote? „Yra du geriausi momentai savaitėje: penktadienio vakaras, nes dirbai visą savaitę ir dabar galėsi pailsėti, ir – pirmadienio rytas, nes visą savaitę sunkiai dirbęs ir savaitgalį gerai pailsėjęs, pirmadienio rytą su nekantrumu lauki ir „kaifuoji“ nuo to, ką tądien veiksi. Jei pirmadienio rytą atsidūstate, nes nenorite eiti į darbą, tai treniruodami emocinę kompetenciją turėtumėte savęs paklausti: „Kaip aš atsidūriau ten, kur blogai jaučiuosi, į kur nenoriu eiti?“ Jei priežastis yra pinigai, tai kodėl jums neuždirbti iš tokio darbo kuriuo jūs mėgautumėtės? Darykite tai, ką gerai mokate, kuo mėgaujatės ir daugiau uždirbkite“, – sakė Darius Pietaris.

Emocinė kompetencija leidžia gyventi kokybiškiau

Anot specialisto, vienas iš emocinės kompetencijos aspektų yra gyvenimo kokybė: kaip aš galiu savo gyvenimo kokybę sukurti, gerinti, padidinti ir palaikyti. „Daugelis žmonių tokius sprendimus nukelia rytojui, kitam gyvenimui. Kodėl nesiimti kažko daryti dabar, jei mąstote, kad vertėtų tai padaryti? Emocinė kompetencija yra gebėjimas susikurti gyvenimo kokybę, supratimas, kaip aš save įstūmiau į tą situaciją, kokios yra priežastys ir būdai save iš esamos situacijos ištraukti. Įsivaizduokite žmogų, kuriam nepatinka jo darbas arba žmonės, su kuriais jis dirba, arba nepatinka kompanija, o gal produktai, kuriuos jis parduoda. Tam žmogui galbūt patinka viskas, išskyrus klientus arba vadovą. Mes nematome laimingo žmogaus, kuris būtų entuziastingas, pasiryžęs kalnus nuversti, nes jis nėra susitvarkęs su savo emocijomis. Jis negebės ilguoju laikotarpiu kokybiškai atlikti savo darbo“, – teigė Darius Pietaris.

Ar pastebėjote, kokios emocijos užvaldė jus, kai šį pirmadienio rytą išjungėte nuskambėjusį žadintuvą? Jei džiaugėtės ir entuziastingai išskubėjote į darbą imtis naujų įdomių projektų – džiugu. Jei panorote iš susierzinimo sudaužyti žadintuvą ir atsukti laiką į penktadienio vakarą, ar nevertėtų sau užduoti klausimo, kodėl dirbate darbą, kuriuo nesimėgaujate?