Kaip emocinė kompetencija veda į pasiekimus?

Visi esame girdėję apie IQ – intelekto koeficientą. Daugiau nei šimtą metų – nuo 1883 (ačiū Francis Galton) – jį laikėme „protingumo“ matu, nusakančiu, kaip žmogus geba suprasti informaciją, priimti sprendimus, logiškai mąstyti ir daryti teisingas išvadas. Ilgai galvojom, kad „protingumas“ lemia, kiek žmogus pasieks gyvenime. Taip manėm tol, kol faktiniai duomenys vis labiau ėmė prieštarauti šitai prielaidai. Paaiškėjo, kad net labai „protingi“ žmonės nebūtinai bus patys geriausi vadovai, gydytojai ar inžinieriai (turbūt pastebėjot, kad ne geriausi mokiniai klasėje dažnai karjeroje aplenkia pirmūnus). Ėmėm tirti ir aiškintis, kas dar, be IQ, lemia pasiekimus. Taip 1985 metais atsirado EQ sąvoka – „emocinis koeficientas“, parodantis, kaip žmogus geba suprasti savo ir kitų žmonių emocijas ir būsenas, valdyti jas ir užmegzti bei palaikyti santykius (EQ sąvoką pasiūlė Wayne Payne). Šiandien jau tvirtai žinome – daugybė tyrimų tai parodo – kad emociškai kompetentingi žmonės dažniausiai pasiekia daugiau, nei tie, kurių emocijų pažinimas ir valdymas yra prastesnis. Ši tendencija pasitvirtina beveik visose gyvenimo ir veiklos srityse – pradedant vadovais ir pardavėjais, baigiant sportininkais.

Kaip sėkmė priklauso nuo IQ ir EQ? Dėl ko aštraus proto ir analitinių gebėjimų nepakanka? Galima sakyti, kad EQ leidžia išnaudoti savo IQ. Mes visi dirbame su žmonėmis – vadovais, klientais, pavaldiniais, kolegomis ir mūsų darbo rezultatai visada daugiau ar mažiau priklauso nuo to, kaip vystosi santykiai su jais. Dar daugiau – gebėjimas valdyti save ir savo emocijas dažnai lemia teisingus ar neteisingus mūsų sprendimus, produktyvumą ar neveiklumą. Paprasčiausias pavyzdys, su kuriuo susiduria beveik visi – tai atidėliojimas. Net jei esame labai protingi ir patyrę specialistai ar vadovai, nieko nevyks tol, kol nesustabdysime savo impulso atidėlioti ar vengti ir imsimės užduoties čia ir dabar.

Kitas pavyzdys – (ne)gebėjimas dirbti komandoje su kitais žmonėmis. Visi esame sutikę savo darbe sunkių žmonių, su kuriais sunku sutarti, nuolat tenka konfliktuoti, su kuriais niekas nenori dirbti. Kaip seksis tam „sunkiam“ žmogui? Kiek papildomų resursų jam teks išnaudoti, kad pasiektų savo tikslus – emocinių, laiko, piniginių? Viena iš profesionalo charakteristikų – gebėjimas atlikti užduotis bet kokiomis sąlygomis, todėl tie, kas geriau susitvarko su savimi, nuveikia daugiau. Futbolininkai ar krepšininkai, nesusidorojantys su jauduliu atkrintamosiose varžybose, pridaro klaidų, dėl kurių dažnai gailisi visą likusį gyvenimą – dėl neįmušto baudinio ar paskutinėmis sekundėmis nepataikytų baudų. M. Jordano – galbūt geriausio visų laikų krepšininko – dvitaškių pataikymo procentas nesiekė ir 50, bet jis fantastiškai sužaisdavo lemiamais momentais, kai psichologinis spaudimas būdavo didžiausias. Gera žinia – jeigu IQ didinimo galimybės yra ribotos (vyrauja nuomonė, kad jis susiformuoja, mums pasiekus 21 metų amžių), tai emocinę kompetenciją galime tobulinti ir ugdyti visą savo gyvenimą.

Taigi svarbu ne tik kiek „protingi“ esame, didelė dalis mūsų pasiekimų priklauso nuo to, kiek ugdome savo emocinę kompetenciją.